Mano žindymo patirtis labai minimali, tačiau noriu pasidalinti savo pastebėjimais. Iki vaiko gimimo labai norėjau žindyti, nes man tai atrodo labai natūralu ir tikiu to nauda pačiam kūdikiui. Buvau šiek tiek pasiskaičiusi apie žindymą ir susidariau tokią nuomonę, kad dėl kažkokių priežasčių tai nėra toks paprastas procesas. Kartais apie tai rašoma, lyg žindyti būtų tas pats kaip meistriškai išmokti karatė meno ar pan. Kažkur giliai tikėjau, kad gal tai šiek tiek išpūsta ir man klosis sklandžiai. Juk kas čia tokio? Duodi vaikui krūtį ir pirmyn. Gimus vaikui reali praktika nei pilnai patvirtino, nei paneigė mano įsivaizdavimų. Viena vertus, žindyti nesisekė tik pirmomis dienomis, bet po kelių dienų iš esmės lyg ir pripratome vienas prie kito, išmokome kas ir kaip. Antra vertus, vaikas galimai neišmoko žįsti taisyklingai ir gali būti, jog to pasekmės sukėlė ne vieną problemėlę (neprivalgymas, vaiko neramumas). Iš vienos pusės labai džiaugiuosi, kad vaikas gauna mano pieną, iš
Tinklaraštis apie maistą, motinystę ir ne tik.