Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie žindymą

Mano žindymo patirtis labai minimali, tačiau noriu pasidalinti savo pastebėjimais. Iki vaiko gimimo labai norėjau žindyti, nes man tai atrodo labai natūralu ir tikiu to nauda pačiam kūdikiui. Buvau šiek tiek pasiskaičiusi apie žindymą ir susidariau tokią nuomonę, kad dėl kažkokių priežasčių tai nėra toks paprastas procesas. Kartais apie tai rašoma, lyg žindyti būtų tas pats kaip meistriškai išmokti karatė meno ar pan. Kažkur giliai tikėjau, kad gal tai šiek tiek išpūsta ir man klosis sklandžiai. Juk kas čia tokio? Duodi vaikui krūtį ir pirmyn. Gimus vaikui reali praktika nei pilnai patvirtino, nei paneigė mano įsivaizdavimų. Viena vertus, žindyti nesisekė tik pirmomis dienomis, bet po kelių dienų iš esmės lyg ir pripratome vienas prie kito, išmokome kas ir kaip. Antra vertus, vaikas galimai neišmoko žįsti taisyklingai ir gali būti, jog to pasekmės sukėlė ne vieną problemėlę (neprivalgymas, vaiko neramumas). Iš vienos pusės labai džiaugiuosi, kad vaikas gauna mano pieną, iš kitos - vargstu nežinodama, ar pieno pakanka ir pan. Tad apibendrindama surašiau žindymo pliusus ir minusus. Turėkite omenyje, jog remiuosi labai minimalia patirtimi ir ji yra subjektyvi.



Pliusai

Mielas santykis su vaiku. Man iš dalies patinka, kad žindymas reikalauja atsidavimo ir priverčia leisti laiką su vaiku, stebėti jį, džiaugtis juo.

Ekonomiška. Na, jei dėl žindymo neperki brangių vaisių ir produktų, jei pieno pakanka, maitinti vaiką savo pienu ekonomiškiau (t. y. pigiau), nes pieno mišinukai gana brangūs.

Pieno fabrikas“ visada po ranka. Kur bebūtum, tavo pieno fabrikas yra su tavimi, tad nereikia pergyventi, kad pamiršai nusipirkti mišinuko.

Nauda sveikatai. Tikiu, kad visi teiginiai apie mamos pieno naudą vaikui yra teisingi. Taip pat tikiu, kad žindymas padeda moters organizmui atsistatyti po gimdymo ir taip pat yra naudingas įvairiais kitais atžvilgiais.

Krūtimi labai lengva vaiką nuraminti. Maitinant krūtimi vaikas lengvai nurimsta, dažnai valgydamas užmiega.



Minusai

Nepatogu žindyti viešumoje. Nors šiandien žmonių požiūris į parke žindančią mamą jau keičiasi, turbūt tai priimama vis natūraliau, tačiau žindyti viešose vietose nepatogu ir nesinori.

Sunku suprasti, kiek vaikas suvalgė. Galbūt kai kurios mamos labai tiksliai jaučia, kiek pieno vaikas suvalgė iš krūties, kada jis joje dingo, bet man asmeniškai tai tikras košmaras.

Visada turi būti šalia vaiko. Jei dėl kokių nors priežasčių nenori, nemoki ar negali nusitraukinėti pieno, vadinasi, prie vaiko turi būti nonstop. Nepaliksi jo kelioms valandoms tėčiui ar močiutei.

Iššūkis organizmui. Visų pirma turi užtikrinti, kad pieno pas tave visada būtų, turi sveikai maitintis, pailsėti, atsisakyti kavos ir alkoholio. Turi būti pasiruošusi pavarginti nugarą, ranką dar ką nors, kad tik tas mažasis būtų pavalgęs. Žinoma, taisyklinga žindymo poza padės išvengti bėdų, bet realybėje tų taisyklingumų laikytis kartais sunkoka. Plius, čia prisideda visokie spenelių skausmai ir pan.

Žindymas dėl nusiraminimo ir žaidimas krūtimi. Nors vaiko nusiraminimą valgant iš mamos paminėjau kaip pliusą, tai kartu yra ir minusas. Jei vaikas žįsta dėl nusiraminimo, jis žįsta net tada, kai nėra alkanas. Taip pat būdamas linksmas jis žaidžia krūtimi ir nesimaitina, nors galimai yra alkanas. Neramiai žįsta, jei yra piktas, nepatenkintas. Vėl nepavalgo, klaidina mamą. Maitinant iš buteliuko jam paliekama mažiau laisvės išsidirbinėjimams, mamai (ir tėčiui!) lengviau kontroliuoti maitinimą.



Jei dabar manęs kas paklaustų, ar nori žindyti, o gal geriau maitinti pieno mišinuku, aš sudvejočiau. Dabar savo dviejų mėnesių kūdikį maitinu mišriu metodu: dalis pieno, dalis mišinuko. Jei ne faktas, kad mamos pienas labai sveikas, jei ne pieno mišinukų brangumas, gal net rinkčiausi mišinuką. Vien dėl to, jog bent žinai, kiek pieno vaikas gavo ir nereikia bijoti, kad buvo neprimaitintas arba pervalgydintas. Apie pastarąjį, beje, lietuviškame internete beveik visai nerašoma, bet kažkaip jaučiu, kad tai nėra tokia jau reta problema.



Foto: Carlos Santiago


 


Komentarai

Populiarūs

Apie kūdikių nešiokles: pliusai ir minusai

  Noriu pasidalinti asmeniniais pastebėjimais apie kūdikių nešioklių privalumus ir trūkumus. Bet visų pirma turiu paminėti, kad niekada neauginau vaiko su vežimėliu ir niekada nesu naudojusi vaikjuosčių, tad dalinuosi tik vienašališka patirtimi. O patirtis tokia: nuo pat pirmo mėnesio kūdikį kasdien nešioju nešioklėje eidama į parduotuvę ar pasivaikščioti. Dabar mažyliui 6 mėnesiai. Nešioklės privalumai: Mobilumas. Su nešiokle gali vaikščioti miško takeliais, greitai išeiti iš namų, įsėsti į autobusą, nuo automobilio nueiti iki reikiamo objekto. Tau visai nesvarbu, ar žiemą nuvalyti šaligatviai, o pastarieji pas mus šiais laikais būna ir nenuvalyti. Pati nešioklė neužima daug vietos, todėl ją galima pasiimti į keliones. Pigumas. Net ir kokybiškesnės nešioklės nekainuoja tūkstančiais (kaip kainuoja kokybiški vežimėliai). Žmonės dažnai parduoda geras nešiokles už mažesnę kainą, jei jiems jos nebereikalingos arba nepasiteisino. Platesnis vaiko akiratis. Įsiva

Lietuviški maisto prekės ženklai, kuriuos vertinu

Man visada atrodo ekologiškiau ir racionaliau pirkti produktus, kurie pagaminti Lietuvoje. Dalinuosi pagrindiniais prekės ženklais, kuriuos vertinu. 1) Padažai. Be proto skanūs yra dauguma „Suslavičiaus“ padažų. Kartais taupumo sumetimais perku „Daumantų“ ar „Kėdainių“ produkciją, kurią taip pat vertinu. 2) Duona. Mėgstu „Gardėsio“ duoną, dažnai perku „Malūno“ duoną. Būta etapų, kai pati kepu duoną/batoną, tuomet duonos beveik neperku, bet vis tiek mėgstu paskanauti favoritų. 3) Pieno produktai. Šiaip jau galiu pagirti daugumą lietuviškų pieno produktų gamintojų. Itin skanūs „Rokiškio“ ir „Džiugo“ sūriai, mėgstu „Vilkyškių“ pieno produktus. 4) Kepiniai. Stengiuosi visada ką nors kepti namuose pati, bet jei jau perku, tai galėčiau išskirti „Mon Ami“ gaminius. Kartais būdama Tauragėje užsuku į „Jadvygos kepiniai“. Visada šviežia, didelis pasirinkimas, geri skoniai. 5) Supermaistas. Džiaugiuosi atradusi „Urbanfood“. Patinka pati idėja, jog miestietis gali valgyti sveikai

Apie kūdikių kalbą

  Kadangi auginu pirmą vaiką, mano įsivaizdavimas apie kūdikio kalbą buvo labai paviršutiniškas. Kažkaip abstrakčiai žinojau, jog vaikai pirmuosius savo žodžius pradeda tarti arti metų amžiaus. Ir tai maždaug atrodo taip: vaikas staiga pasako „mama“ „tete“ arba dar kažką ir tėveliai apimti džiaugsmo šokinėja po kambarį. O realiai augindama kūdikį supratau, kad jis kalba jau nuo pirmųjų dienų, tiesiog reikėtų į jo kalbą kiek kitaip ir pažiūrėti. 8-9 mėnesių kūdikiai dar nesupranta žodžių, bet identifikuoja, kaip dažnai kartojamos fonemos (mažiausi kalbos vienetai, turintys skiriamąją reikšmę). Jau dviejų ar trijų mėnesių kūdikis atkartoja tėvų žodžius (žinoma, savaip) arba reaguoja, kai tėvai atkartoja jo gūgavimus. Nuo pat gimimo kūdikis savo poreikius išreiškia balsu ir tie verksmai ar klyksmai yra skirtingi. Tai labai natūralu, nes vienas poreikis skatina labiau gerklinį balsą, kitas krūtininį ar dar kažkokį. Žodžiu, ne žinau tiksliai tos specifikos , bet mokslininkai sak