Dažniausiai vaikas be apetito laikomas problema. O vaikas su apetitu, na, juk tai tikra laimė mamai. Bet ar tikrai?
Mano sūnus gimė šiek tiek didesnis nei vidurkis ir nuo pat gimimo turėjo gerą apetitą. Viena vertus, džiaugiuosi dėl to, bet kita vertus, man ši jo savybė kartais tampa tikru galvos skausmu. Skaičiau, jog vaikai, kuriems leidžiama patiems vadovauti valgymo procesui, greičiau įsisąmonina sotumo jausmą. Kadangi man sunkoka leisti vaikui terliotis ir vis dar daugiausia valgymo procesui vadovauju pati, galbūt tai turėjo šiek tiek įtakos šiokiai tokiai jo besotystei?
Nuo pat gimimo vaiką maitinau mišriai (savo pienu ir mišinuku), nes ne iš karto pavyko užkurti varikliuką su žindymu, o ir apskritai vėliau nuolat nerimavau, kad pieno nepakanka arba žindymas vyksta netaisyklingai. Ir šiuo laikotarpiu man nuolat kildavo dilema: ar vaikas alkanas, o gal persivalgęs? Tokios mintys kildavo dar ir dėl to, jog kūdikis turėjo stiprius dieglius (bent taip spėju) ir dažnai būdavo neramus. Tomis akimirkomis, kai reikėdavo priimti sprendimą, ar duoti pienuko, kad nusiramintų, išgyvendavau stresą. Juk jei vaiką kamuoja diegliai, kuo daugiau jis valgys, tuo daugiau dujų susidarys ir tuo neramesnis jis bus. Tad nusiraminimas bus tik momentinis. Beje, kūdikio svoris pirmąjį pusmetį augo taip greitai, kad gydytoja net juokaudavo, kad gal truputėlį reiktų pristabdyti. Bet aš pati pasamprotaudavau, kad jei vaikas didesnis, guvesnis, jei greičiau auga (gana greitai augo ir ūgis), jam daugiau ir reikia.
Kai pradėjome primaitinimą, šiek tiek palengvėjo, nes pagaliau kiek realiau mačiau, ką suvalgo vaikas. Juk kiek valgo iš krūties, tai didžiulė mįslė. Jei kitos mamos aiškiai jaučia, kada vaikas privalgė, man tai niekada nebuvo iki galo aišku. Primaitinimas ėjosi sklandžiai. Ką pasiūlysi, vaikas viską valgo. Kiek duosi, tiek valgo. Taigi ir vėl buvo šiek tiek sunkoka suprasti, ar duodu ne per daug?
Dabar mažiui jau metai. Kaip žinia šiame laikotarpyje vaikas ima darytis gudresnis, išrankesnis. Bet kas liečia maistą, jo apetitas nemažėja. Galiu džiaugtis, bet vėlgi kiek neramu. Jei kažkokio maisto valgo mažiau, kažkurių produktų išsizyzia daugiau. Ir kai duodi tai, ką jis mėgsta, kartais atrodo, kad vaikas visai neturi saiko. Nors vaikų pilvukai dažnai esti apvalūs ir pūpsantys, manojo kartais man atrodo didelis kaip balionas. Ar tai normalu - klausiu savęs. Pusryčiams jis suvalgo tokią pat porciją kaip aš. Ir po pusės valandos pamatęs , kad valgau, vėl prašys. Žinoma, tai šiam amžiui būdingas kvailumas, bet kaip žinoti, ar vaikas iš tikrųjų alkanas? Ar pas jį dar nesusitvarkę reikalai su sotumo jausmu? Taigi, kol vaikas dar nemoka kalbėti, tai suprasti tikrai sunkoka. O kai pradės kalbėti... vargu, ar man pasidarys lengviau.
Džiaugiuosi, kad vaikas valgus, tikrai. Bet pasakysiu atvirai, nemanau, kad valgių vaikų mamos lengviau nei toms, kurių vaikai nevalgo.
Komentarai
Rašyti komentarą