Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mano asmenine nėštumo istorija

 

Kadangi išgyvenau pirmąjį gyvenime nėštumą, teko nemažai domėtis šio įdomaus įvykio peripetijomis. Ir labai daug gavau ne tiek iš vadovėlių, kiek iš realių moterų pasakojimų. Galbūt dėl tos priežasties noriu pasidalinti asmenine savo nėštumo istorija.

Pastojimas. Pastojau būdama 35 metų, tad pirmų vizitų metu sužinojau, kad patenku į vyresnio amžiaus nėščiųjų kategoriją. Jauna savęs ir nelaikiau, bet buvo gana įdomu tai suvokti. Jei skaitai apie tokio amžiaus moterų nėštumo problemas, pirmiausia minimas nevaisingumas. Tiesiog organizmas gali būti jau nebepasiruošęs šiam gyvenimo įvykiui. Mano atveju tai nebuvo problema. Galbūt verta pažymėti, kad niekada nevartojau kontraceptinės chemijos, apskritai geriu mažai vaistų, stengiuosi maitintis kiek galima sveikai, nerūkau, nevartoju alkoholio, gyvenu gana fiziškai aktyvų gyvenimą. Galbūt tai padėjo?

1 Trimestras. Pirmas trimestras man asocijuojasi su pykinimu. Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį, jog sveikata iki nėštumo nesiskundžiau, tačiau mano organizmas nėra labai stiprus. Jautriai reaguoju į saulę, mane gali supykinti autobuse, jei patalpose trūksta oro, pasidaro silpna, nesu itin fiziškai ištverminga. Galbūt todėl nenustebau, kad nėštumas iš karto atėmė energiją ir nuolat jutau pykinimą. Džiugi žinia ta, kad nė karto pykinimas neprivedė prie vėmimo, sugebėjau šiaip ne taip normaliai egzistuoti. Bet kas tas normaliai? Matydama, kad nebegaliu dirbti stovimo darbo (darbe porą kartų pasidarė labai silpna), priėmiau sprendimą pereiti vien prie darbo iš namų (laimei, visada vysčiau šiokią tokią veiklą). Tai padariusi labai džiaugiausi ir supratau, kad nėštumo metu (net jo pradžioje) daugumai moterų gali būti sunku, bet jos kentės, nutylės, eis į darbą, nes pinigų reikia. Liūdna, bet tokia realybė. Grįžtant prie pykinimo, nuo jo neradau jokių labai efektyvių priemonių. Kadangi apetitas buvo mažas, geriausiai jaučiausi nevalgiusi, bet stengiausi reguliariai valgyti. Svoris krito, bet tiesiog turėjau viltį ištverti iki tai pasibaigs. Beveik nekėlė šleikštulio tik obuoliai, citrinos ir avižiniai dribsniai. Imbieras vargiai ar padėjo, vienu metu negalėjau į jį bepažiūrėti. Prieš pat įžengiant į antrą trimestrą sužinojau vaikelio lytį. Tai buvo labai malonus ir įdomus išgyvenimas.



2 trimestras. Kiek suprantu gana standartiška, jog šis periodas yra pats geriausias. Dažniausiai nebepykina, o pilvo dydis dar nevargina. Iš tikrųjų man lyg akys atsivėrė, nes pykinimas gerokai atlėgo. Žinoma, buvo dienų, kai jaučiausi silpnai, bet visumoje buvo lengviau. Šiuo laikotarpiu nudirbau keletą svarbesnių atidėliotų darbų, leidau sau ilgesnes keliones į kitus miestus. Šiek tiek intensyviau mankštinausi.

3 trimestras. Paskutinio nėštumo etapo neprilyginčiau pirmam, kuris man buvo sunkiausias, bet jis nebuvo ir itin lengvas. Didėjantis pilvas apribojo judrumą, ilgiau pasivaikščiojus imdavo stigti kvapo, krito energijos kiekis. Įsitaisyti miegoti tapo sunkiau, tad šiek tiek nukentėjo miego kokybė. Kartais dingdavo apetitas, labai sulėtėjo virškinimas, kartais šiek tiek pykino. Trumpai pavargino mėšlungis. Pačioje nėštumo pabaigoje nebegalėjau važiuoti automobiliu (pykino), labai daug gulinėjau. Bendras nuovargis kartais atnešdavo slogią nuotaiką. Žinoma, pats faktas, kad nėštumo pabaiga labai džiugino.

Gydytojų priežiūra ir tyrimai. Visu nėštumo laikotarpiu lankiausi poliklinikoje ir likau tuo pilnai patenkinta. Man buvo atlikti visi būtiniausi tyrimai ir buvo atsakyta į mano klausimus. Galbūt moterims, kurioms reikia išskirtinio dėmesio, linkusioms į dideles baimes, tai būtų nepasiteisinę, nes poliklinikoje gydytojos dėl didelių srautų tavęs gali nė neprisiminti, bet man tai buvo priimtina, atitiko mano charakterį. Pagal amžiaus grupę privalėjau apsilankyti pas genetikus. Spręsdama iš vaikelio išvaizdos per echoskopiją ir visų gautų duomenų echoskopijos metu gydytoja priėjo išvadą, jog vaikelis atrodo sveikas. Apie kraujo tyrimą ji išreiškė mintį, kad tai nėra 100 proc tikslus tyrimas ir jei jis parodys kokias nors ligų rizikas, teks tirtis nuodugniau, bet Lietuvoje neturime tokių tyrimų, kurie viską išaiškintų garantuotai, tad man pačiai spręsti, ar noriu tirtis. Priėmiau sprendimą nesitirti. Galbūt suveikė tai, kad į šį savo nėštumą žiūrėjau lyg į paskutinį šansą (dėl amžiaus galbūt nebūčiau ryžusis pastoti dar kartą po nesėkmės) ir kartais esu linkusi tiesiog pasitikėti sėkme. Čia verta pažymėti, kad vėliau sužinojau, jog mano šeimoje yra buvęs Dauno sindromo atvejis, bet tiesiog nugesinau visas baimes ir nebesukau dėl to sau galvos. Nėštumo pabaigoje kraujo tyrimas parodė geležies trūkumą, tad gėriau papildus, tai gana normalus atvejis.

Emocijos. Nors pati nėštumo norėjau, vaikus myliu ir tai man džiugus gyvenimo įvykis, supratau, kodėl moterys šiuo periodu gali panirti kad ir į depresiją. Visų pirma nėštumas yra iššūkis tavo organizmui. Kartais tikrai pagaudavau save esančią itin prastos nuotaikos ir nors protas sakė „na, ko čia dabar“, bet tai įveikti buvo sunku, nes viskas plaukė iš blogos savijautos, galbūt hormonų svyravimų, visų kitų subtilių pokyčių ir sunkumų. Supratau ir tai, jog tai didelis iššūkis gyvenimo būdo pokyčių atžvilgiu. Juk šiuo laikotarpiu turi atsisakyti kai kurių malonumų (kad ir kavos), nori nenori keičiasi tavo socialinis gyvenimas (ypač ekstravertiškų ir itin aktyvių žmonių). Kadangi esu namisėda ir ne pirmą kartą ilgesnį laiką dirbau vien iš namų, kadangi turėjau visas galimybes poilsiui, manau, kad tai man pagelbėjo, bet vis vien nebuvo visiškai lengva.

Simptomai, kurių nepatyriau. Kai tik imi domėtis nėštumu, prisiskaitai pačių baisiausių dalykų, kuriais skundžiasi nėščiosios. Viskas turbūt labai individualu, tad tiesiog dalinuosi nusiskundimais, kurių patirti neteko, nors apie juos skaičiau. Čia reikia priminti, kad viso nėštumo metu nedirbau intensyvaus fizinio darbo, todėl tai reikėtų turėti omenyje. Taigi, manęs nevargino galvos skausmas (apskritai neturiu šio polinkio), tik kartais nežymus maudimas smilkiniuose, man neskaudėjo nugaros, netino kojos (tik vos vos, nevarginančiai), ant odos neatsirado strijų, nejutau itin didelių emocinių svyravimų, niekada nepykino iki vėmimo, miego kokybė buvo gana pakenčiama (turbūt jau vien dėl to, jog esu giliai ir daug miegantis žmogus). Taigi, jaučiausi visai neblogai, nors ir stigo energijos o ant lovos begulinėdama praleidau nežmoniškai daug valandų. Kai 3 trimestre vaikelis įsitaisė žemai žemyn galva, pati to nesupratau. Sužinojau jau tik iš gydytojos. Gal ir pakito šiek tiek kažkokie pojūčiai, bet ne taip žymiai, kaip kartais rašoma. Vizualiai nepastebėjau, jog nusileistų ir pats pilvas, kvėpuoti vis dar buvo gana sunku.

Apibendrindama visą savo nėštumo istoriją galiu padaryti kelias išvadas:

1) gali tikėtis vieno, bet bus kiek kitaip;

2) jei tau virš 30, nebijok gimdyti, nes daug kas priklauso nuo tavo pačios sveikatos ir sėkmės;

3) jei visumoje esi silpnesnio organizmo, save saugodama ir mylėdama vis tiek gali turėti sėkmingą nėštumą;

4) tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai pojūčiai tokie įdomūs, kad puikiai supratau, kodėl verta tai patirti bent kartą gyvenime.



Laukite tęsinio apie gimdymą...

 


 

Komentarai

Populiarūs

Apie kūdikių nešiokles: pliusai ir minusai

  Noriu pasidalinti asmeniniais pastebėjimais apie kūdikių nešioklių privalumus ir trūkumus. Bet visų pirma turiu paminėti, kad niekada neauginau vaiko su vežimėliu ir niekada nesu naudojusi vaikjuosčių, tad dalinuosi tik vienašališka patirtimi. O patirtis tokia: nuo pat pirmo mėnesio kūdikį kasdien nešioju nešioklėje eidama į parduotuvę ar pasivaikščioti. Dabar mažyliui 6 mėnesiai. Nešioklės privalumai: Mobilumas. Su nešiokle gali vaikščioti miško takeliais, greitai išeiti iš namų, įsėsti į autobusą, nuo automobilio nueiti iki reikiamo objekto. Tau visai nesvarbu, ar žiemą nuvalyti šaligatviai, o pastarieji pas mus šiais laikais būna ir nenuvalyti. Pati nešioklė neužima daug vietos, todėl ją galima pasiimti į keliones. Pigumas. Net ir kokybiškesnės nešioklės nekainuoja tūkstančiais (kaip kainuoja kokybiški vežimėliai). Žmonės dažnai parduoda geras nešiokles už mažesnę kainą, jei jiems jos nebereikalingos arba nepasiteisino. Platesnis vaiko akiratis. Įsiva

Lietuviški maisto prekės ženklai, kuriuos vertinu

Man visada atrodo ekologiškiau ir racionaliau pirkti produktus, kurie pagaminti Lietuvoje. Dalinuosi pagrindiniais prekės ženklais, kuriuos vertinu. 1) Padažai. Be proto skanūs yra dauguma „Suslavičiaus“ padažų. Kartais taupumo sumetimais perku „Daumantų“ ar „Kėdainių“ produkciją, kurią taip pat vertinu. 2) Duona. Mėgstu „Gardėsio“ duoną, dažnai perku „Malūno“ duoną. Būta etapų, kai pati kepu duoną/batoną, tuomet duonos beveik neperku, bet vis tiek mėgstu paskanauti favoritų. 3) Pieno produktai. Šiaip jau galiu pagirti daugumą lietuviškų pieno produktų gamintojų. Itin skanūs „Rokiškio“ ir „Džiugo“ sūriai, mėgstu „Vilkyškių“ pieno produktus. 4) Kepiniai. Stengiuosi visada ką nors kepti namuose pati, bet jei jau perku, tai galėčiau išskirti „Mon Ami“ gaminius. Kartais būdama Tauragėje užsuku į „Jadvygos kepiniai“. Visada šviežia, didelis pasirinkimas, geri skoniai. 5) Supermaistas. Džiaugiuosi atradusi „Urbanfood“. Patinka pati idėja, jog miestietis gali valgyti sveikai

Apie kūdikių kalbą

  Kadangi auginu pirmą vaiką, mano įsivaizdavimas apie kūdikio kalbą buvo labai paviršutiniškas. Kažkaip abstrakčiai žinojau, jog vaikai pirmuosius savo žodžius pradeda tarti arti metų amžiaus. Ir tai maždaug atrodo taip: vaikas staiga pasako „mama“ „tete“ arba dar kažką ir tėveliai apimti džiaugsmo šokinėja po kambarį. O realiai augindama kūdikį supratau, kad jis kalba jau nuo pirmųjų dienų, tiesiog reikėtų į jo kalbą kiek kitaip ir pažiūrėti. 8-9 mėnesių kūdikiai dar nesupranta žodžių, bet identifikuoja, kaip dažnai kartojamos fonemos (mažiausi kalbos vienetai, turintys skiriamąją reikšmę). Jau dviejų ar trijų mėnesių kūdikis atkartoja tėvų žodžius (žinoma, savaip) arba reaguoja, kai tėvai atkartoja jo gūgavimus. Nuo pat gimimo kūdikis savo poreikius išreiškia balsu ir tie verksmai ar klyksmai yra skirtingi. Tai labai natūralu, nes vienas poreikis skatina labiau gerklinį balsą, kitas krūtininį ar dar kažkokį. Žodžiu, ne žinau tiksliai tos specifikos , bet mokslininkai sak