Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vaikų auginimas, kai tau 35+ (pliusai ir minusai)

 

Kiekvienas renkamės tinkamiausią laiką auginti vaikus. Vieni susilaukia vaikų iki 20, kiti ir po 40. Kiekvienam savo. Tikrai nemanau, kad yra tinkamiausias laikas. Taip susiklostė, kad pirmojo (tikiu, ir vienintelio) vaiko susilaukiau 35 metų. Įvardinsiu savo pastebėtus pliusus ir minusus.


Pliusai:

  • Turi storą odą ir beveik visiškai nereaguoji į kitų pastabas apie vaikų auginimą ar net kritiką. Tiesiog gyvenimas šiuo laiku jau būna išmokęs, kad geriausia galvoti savo galva.

  • Dauguma pažįstamų jau užaugino vaikus, tad suskumba tau dovanoti naudingų naudotų vaikiškų daiktų. Tas pats galioja ir apie dalinimąsi patirtimi. Turi nemažai pažįstamų, kurie jau prikaupė net ir kelių vaikų auginimo patirties. Ji tikrai praverčia.

  • Nejauti, kad augindamas vaiką kažką aukoji ar atsisakai. Tiesiog, kai tau 35 metai, esi jau daug ką išmėginęs ir greičiausiai atsisakęs kai kurių iliuzijų. Tau neskaudu, kad nenueisi į vakarėlį, nes į juos nebevaikštai, neskauda, kad lėtėja karjera, nes arba ją susikūrei arba į ją jau nusispjovei.

  • Iš dalies gali pasidžiaugti, kad iki vaiko turėjai tiek daug laisvų ir mažiau įpareigotų gyvenimo metų. Juk galėjai tiek daug nuveikti. Plius, augindamas vaiką jau skini savo veiklų vaisius.

  • Gana tiksliai žinai, kaip nori auklėti vaiką. Vėlgi, sukaupta patirtis leidžia lengvai priimti sprendimus dėl vaiko auklėjimo. Žinai, kokius patarimus jam duosi, net kai jis ūgtels ir iškels sunkius klausimus.


Minusai:

  • Kartais pagalvoji, kad vaiko auginimui nebeturi sveikatos, jėgų. Tai išties nelengvas fizinis ir protinis iššūkis, todėl kai sūpuojant vaiką sutraška sąnariai arba matai, kad vos atgauni kvapą pabėgiojęs su vaiku, šiek tiek susimąstai apie savo metelius.

  • Nors tai, kad draugai daugiausiai jau apsivaikavo (atleiskite už žodį) anksčiau, turi savų pliusų, tai taip pat ir minusas. Jiems nebeįdomu bendrauti su jumis apie kūdikio problemas, nes jos jiems yra seniena. Kita vertus, tai puiki proga užmegzti ryšius su jaunesniais žmonėmis.

  • Šiek tiek liūdna, kai pagalvoji, kad kai tavo vaikui bus 40, tau bus 75. O kas, jei ne tiek jau daug jo gyvenimo bepamatysi? Šiek tiek keistai jausiesi ir mokyklos susirinkime, kai kas nors, greičiausiai kokia jauna mama, pamatys tavo žilą plauką.

  • Kai po namus laksto toks jaunas ir energingas vaikas, labiau jauti ir matai kontrastuojantį savo lėtumą ir surambėjimą.


Pabaigai galima padaryti išvadą, jog nesugebėjau rasti daugiau minusų nei pliusų. Tad ar verta turėti vaikų, kai tau 35+? Tikrai taip.

 


 

Komentarai

Populiarūs

Kaip pasilengvinau motinystę

  Motinystės kelias nelengvas, todėl tikrai verta gerai pamąstyti, kaip jį pasilengvinti. Dalinuosi keliais savo asmeniniais triukais ir atradimais. Laisvė nėštumui. Motinystė prasideda jau čia, tiesa? Mano toks organizmas, kad nėštumas pareikalavo daug jėgų. Pirmą trimestrą negalėjau pilnavertiškai dirbti stovimo darbo, todėl jį mečiau. Tad viso nėštumo metu turėjau atostogas ir dirbau tik minimaliai prie kompiuterio namuose. Žinoma, tai didelė prabanga, bet pasukus galvą galima rasti būdą ją įgyvendinti. Poilsis vietoje darbų. Vaikas atima beveik visą tavo turėtą laiką, todėl tenka permąstyti prioritetus. Mano atveju dažnai kenčia maisto gaminimas ir namų švara. Man būtina dienos eigoje ramiai pažiūrėti serialą, net jei tai reikš apkalkėjusias vonios plyteles ir greitomis paruoštus pietus. Milijonas pampersų. Nors dažnas pampersų keitimas kažkam nuskambės kaip apsisunkinimas, man tai buvo didelis pasilengvinimas, nes nereikėjo rūpintis dėl iššu...

Vaikas su apetitu = laiminga mama?

  Dažniausiai vaikas be apetito laikomas problema. O vaikas su apetitu, na, juk tai tikra laimė mamai. Bet ar tikrai? Mano sūnus gimė šiek tiek didesnis nei vidurkis ir nuo pat gimimo turėjo gerą apetitą. Viena vertus, džiaugiuosi dėl to, bet kita vertus, man ši jo savybė kartais tampa tikru galvos skausmu. Skaičiau, jog vaikai, kuriems leidžiama patiems vadovauti valgymo procesui, greičiau įsisąmonina sotumo jausmą. Kadangi man sunkoka leisti vaikui terliotis ir vis dar daugiausia valgymo procesui vadovauju pati, galbūt tai turėjo šiek tiek įtakos šiokiai tokiai jo besotystei? Nuo pat gimimo vaiką maitinau mišriai (savo pienu ir mišinuku), nes ne iš karto pavyko užkurti varikliuką su žindymu, o ir apskritai vėliau nuolat nerimavau, kad pieno nepakanka arba žindymas vyksta netaisyklingai. Ir šiuo laikotarpiu man nuolat kildavo dilema: ar vaikas alkanas, o gal persivalgęs? Tokios mintys kildavo dar ir dėl to, jog kūdikis turėjo stiprius dieglius (bent taip spėj...