Kaip jau minėjau dalindamasi savo nėštumo istorija, taip ir paatviraudama apie savo gimdymą siekiu suteikti naudingos informacijos kitoms moterims, kurios planuoja nėštumą ar laukiasi. Tikiuosi bus įdomu ir aktualu. Žinoma, turiu pažymėti, kad savo patirtis aprašysiu labai buitiškai, nes stinga medicininių žinių, o ir gimdymo metu mažai gilinausi į kai kurią man pateiktą informaciją, nes tiesiog ne tas buvo galvoje.
Gimdymo pradžia. Kadangi gimdžiau pirmą kartą, man buvo didelė mistika, kaip suprasti, kada prasideda gimdymas ir jau metas važiuoti į ligoninę. Peržiūrėjusi keletą video, kuriuose moterys dalinasi savo istorijomis, pasiskaitinėjusi šen bei ten apie gimdymą susidariau nuomonę, kad dažniausiai viskas prasideda nuo sąrėmių. Man buvo 39-oji nėštumo savaitė ir tik retkarčiais šiek tiek pamausdavo pilvo apačią (net ne tiek intensyviai kaip per skausmingas menstruacijas). Galiausiai vieną naktį prastai miegojau ir jutau, kad tie maudimai dažnėja. Labai intensyviais jų nepavadinčiau, bet akivaizdžiai pastebėjau, kad jie reguliarūs. Vienas toks ciklas kartojosi gal kas 15 minučių. Buvau įsitikinusi, kad tai galbūt jau jau paruošiamieji sąrėmiai, kurių taip laukiau. Nuėjus nusišlapinti pajutau, kad yra šiek tiek daugiau išskyrų. Ryte jau lipdama iš lovos jutau, kad tų išskyrų išties dar daugėja. Gal vis tik tuoj gimdysiu, nes tai vandenys? Tokia mintis išties kilo, bet pagalvojau, kad juk dar tik ką tik prasidėjo netikrieji sąrėmiai, tad nerimaut neverta. Vis dėlto ryte pastebėjau, kad išskyrose esama kraujo ir tuomet jau čiupau vyrą ir nuvažiavome į gimdymo namus. Buvo apie 6-7 val ryto. Labai įdomu pastebėti, kad viena moteris kažkur išreiškė mintį, jog gimdykloje apie gimdymo veiklos pradžią sprendžiama maždaug taip: jei jau moteris sunkiai susišneka su medicinos darbuotoja, jau rimtai gimdo. Na, aš visiškai ramiai susišnekėjau su priėmime dirbusia darbuotoja ir pati jaučiausi gana skeptiška dėl tikrojo gimdymo, bet vis dėlto pasisakiau, kad lyg ir nubėginėja vandenys ir yra kraujo. Beje, tie vandenys tikrai nubėginėjo nelabai intensyviai, tad čia galiu paneigti tą filmuose matomą vaizdelį. Jutau, kad priėmime į mane irgi kiek skeptiškai pažiūrėjo, bet paskyrė apžiūrą. Apžiūros metu gydytojos irgi neatrodė tikros, kad jau stipriai gimdau, bet vis dėlto apžiūrint pliūptelėjo vandenys ir lygtai buvo pamatuotas kaklelio prasivėrimas (jei atvirai, net nesupratau, o ir neklausinėjau). Man buvo pasakyta: „Viskas, gimdom“. Taigi, taip gan net kiek netikėtai likau gimdyti. Juokingiausia man buvo tas, kad aš taip ir nesupratau, ar mane jau siunčia tiesiai į gimdymo palatą, ar į kito tipo palatą, kur tiesiog lauksiu intensyvesnės veiklos. Mat vėlgi buvau prisiskaičius, kad kitos ilgokai laukia tos tikros gimdymo veiklos. Galiausiai palatoj pamačiau visus tuos aparačiukus ir supratau: „Šakės, jau gimdysiu“. Kažkaip kiek net baugu buvo, nes viskas taip lyg per staigiai atrodė. Tiesiog nerimavau.
Gimdymo eiga. Man pačiai sunku ir pasakyti, kada tiksliai skaitoma, kad prasidėjo gimdymas. Kai mane jau paguldė į gimdymo palatą, sąrėmiai buvo reguliarūs (kas 15 min gal), bet gana pakenčiami. Aš vis gulėdama svarsčiau: tai čia tie tikrieji, ar tie netikrieji. Man pajungė lašelinę, dėl streptokoko B viruso turėjo lašinti antibiotikus. Taip pat gėriau gimdymą skatinančius vaistus, nes kaip supratau, vandenys jau nubėgo, bet pati gimdymo eiga buvo kiek lėtoka. Taip pragulėjau iki kokios 12 valandos. Spėjau vis nueiti į tualetą, parašyti mamai žinutę, įsipatoginti, pasidėti šalia vandens. Sąrėmiai darėsi vis nemalonesni. Kažkur apie 12.30 supratau, kad skausmas jau sunkiai pakeliamas ir užsiminiau gydytojai, kad svajoju apie nuskausminamuosius. Kadangi išoriškai neatrodžiau labai besikankinanti, tai gydytojai neskubėjo nuskausminti. Vis dėlto vieno sunkaus sąrėmio metu gydytojas pamatė mano skausmo iškankintą veidą ir pasakė, kad galime nuskausminti (epidūru). Prisipažinsiu, šiuo metu per sąrėmius leidau sau garsiau padejuoti, nes bijojau, kad taip ir neskirs nuskausminimo, o jo jau labai norėjau. Beje, apskritai gimdymo metu leidau sau dejuoti, nes man tai padeda. Žinau, kad akušerės gal net kiek skeptiškai į tai pažiūrėjo, bet man buvo dzin. Blemba, juk vyko gimdymas, galima kartą gyvenime išsidejuoti.
Stūmimas. Nuskausminimas eliminavo šiek tiek skausmo, bet vis dar intensyviai jaučiau kiekvieną sąrėmį. Pamenu, kad jutau tokį šiek tiek nusivylimą, kad nuskausminimas neeliminuoja skausmo kardinaliau. Galbūt šiek tiek vėlavo suveikti vaistai? Kai akušerės jau liepė stumti vaikelį, nes atėjo tam laikas, supratau, kad nežinau, kaip tai daryti. Nelankiau jokių mokymų, o ir per daug būtent tuo nepasidomėjau. Na, bet stengiausi kažką daryti. Jei ne kūnu, tai bent balsu. Kai akušerė vis bandė priminti apie pilvo presą, mintyse pagalvojau, kad nelabai stipriai jį treniruoju, tad sąmoningai jo įtempti ir nemoku taip greit. Ypač strese. Na, bet šiaip ne taip stūmėmės į priekį. Ši gimdymo dalis iš tikrųjų yra pati intensyviausia ir baugiausia, bet laimei ją ištvėriau. Pats baugiausias momentas turbūt buvo, kai jutau, jog vaikelis jau yra pusiau išlindęs ir beliko vos keli paskutiniai stūmimai. Žinojau, kad šis momentas svarbus, kad būtų kuo mažiau visokių plyšimų ir pan. Vis dėlto jaučiausi jau pervargusi ir sekėsi sunkokai. Na, bet vaikelis pagaliau išvydo pasaulį. Šiek tiek trūko tarpvietė. Naujagimį iš karto uždėjo man ant krūtinės ir pakęsti placentos išstūmimą bei tarpvietės siuvimą jau buvo lengviau, nes buvo kur nukreipt mintis. Kai vaikelis paliko mano kūną, man iš karto fiziškai labai palengvėjo. Visad įsivaizdavau, kad po gimdymo moteris jaučiasi labai išsekusi. Aš jaučiausi gana žvaliai, nes matyt dar veikė nuskausminimas, o kažkoks adrenalinas ar kas neleido atsipalaiduot ir pajust nuovargio. Gimdymas baigėsi 16:30.
Vyro nedalyvavimas. Žinau, kad šiuo klausimu esu kiek balta varna, bet mano gimdyme vyras nedalyvavo. Buvome sutarę, kad jei išpuls jo darbadienis, gimdysiu viena. Taip ir nutiko. Vyras atvežė mane į ligoninę ir nuvažiavo į darbą. Atvažiavo iš karto po gimimo. Privačios palatos neišsipirkome, tad nakčiai likau viena. Kodėl vyras nedalyvavo? Pirmiausia, visada lengviau, kai nereikia atsiprašinėt iš darbo, o juk ir gimdymo data nėra konkreti. Antra, kai man sunku ir skauda, manęs nereik laikyti už rankos. Tokiomis akimirkomis man tinka vienuma, o jei kas ir bando paguosti, dažnai dar ir išsilieju ant to žmogaus. Be to, man būtų buvę sunku matyti išblyškusį savo vyrą. Galiausiai, juk stumti jis nepadės, tad kam jam kankintis? Nepamatė vaikelio gimimo metu? Man daug svarbiau, kad jis bus su manimi ir vaiku visuose kituose etapuose. Tiesiog nesureikšminu.
Medicinos darbuotojų indėlis. Gimdymo eigoje dalyvavusių gydytojų darbu esu 95 procentais patenkinta. Akušerė pasitaikė itin šauni, jos „šaunuolė“, „dar truputėlį“ man buvo kaip balzamas sielai. Be to, parodė šiltumo ir draugiškumo, kas tokią akimirką labai svarbu. Niekas ten prie manęs nesėdėjo viso gimdymo metu, bet tai ir nėra reikalinga. Be to, suprantu, kad tiems žmonėms tai eilinis darbas. Ir dar galbūt net ne tiek jau gerai apmokamas. Taip pat auksiniai žodžiai buvo gimdymą prižiūrinčio gydytojo, kai jis pasakė „Jau pusė darbo nudirbta“. Man tiesiog reikėjo žinoti, kad kančios greit pasibaigs. Buvo lengviau ištverti.
Palatoje po gimdymo. Etapas, kai vakare nuvežė į pogimdyminę palatą, man jau kiek kitoks. Pirmame etape kenčiau fizinį skausmą, o čia laukė gal daugiau psichologiniai išbandymai. Tikėjausi juos atlaikyti geriau. Sunku buvo dėl to, kad pati jaučiausi silpnai, daug kraujavau, o vaikelis atrodė toks nesuprantamas ir jaučiau nerimą, kad dar nemoku rūpintis. Viena gydytoja pasakė, kad jei ramiai miega, praktiškai jo naktį ir nereik judinti, bet naktį kita gydytoja pamatavo gliukozės kiekį ir gal kiek stresą keliančiu būdu pasakė, kad reik maitinti mišinuku, negalima rizikuot. O aš to mišinuko ir nė buteliuko neturiu, naktis. Šiek tiek sustresavau. Aišku, buteliuką ir mišinuką suveikę gydytoja, bet pajutau kaltės jausmą. Pamenu, keičiu pampersus (o juk dar gerai nemoku), vaikas klykia, šalia daktarė aiškina, kada ir kiek duoti mišinuko, o man rankos kiek dreba, galva nedirba. Vėliau paaiškėjo, kad tas gliukozės kiekis mažas nėra kažkas baisaus, bet pamenu tą naktį man tokia baimė buvo, kad nesugebu pasirūpint tokiu gležnu padaru. Ir dar matyt tas veikė darbuotojos nedraugiškumas. Tai buvo išties nemaloni patirtis. Vėliau kažkaip atsipalaidavau, kitą dieną atvažiavo vyras, pramokau žindyti ir pan. Na, bet visumoje patirtis pogimdyminėj palatoj man nepatiko. Pirma, nešvara. Antra, akušerės ir kiti gydytojai keičiasi kasdien ir ateina tik trumpam. Žinoma, gali bet kada kreiptis pagalbos, bet jaučiausi palikta kapstytis pati. Va čia jau vyro buvimas šalia visą parą būtų gelbėjęs. Taip pat geriau supratau populiarėjančią madą kreiptis į asmenines konsultantes, dulas, gal net kartu su jomis leisti šias sunkesnes valandas. Beje, vyras dėl patirties stokos čia irgi mažai kuo padės, bet psichologinė parama svarbu.
Foto pixabay
Komentarai
Rašyti komentarą