Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie kūdikio miegą

Jau kažkur kažkada rašiau šia tema, bet noriu pasikartoti ir išsiplėsti. Matau daug reklamos, kur siūlomi kursai apie kūdikių miegą, yra mokytojų, kurie šioje srityje specializuojasi. Tai puiku, juk mamoms kartais tikrai reikia pagalbos iš šono. Tik čia noriu priminti kitoms mamoms vieną svarbų dalyką. Nenormalus kūdikio miegas mums atrodo nenormalus, nes mes lyginame su savuoju. O kūdikiui tai tik raidos etapas. Jo psichika, organizmas, viskas dar tik kuria normalų ritmą. Aš pati dažnai pykstu ant vaiko, kai jis sunkiai migdosi, bet tiesiog kantriai laukiu. Tad jei šiuo metu kaip tik svarstote, ar pirkti tuos miego kursus, pasidalinu savo kūdikio miego reikalais. Tikriausiai tai skaitydama tiesiog pagalvosite, kad gal su tais kursais ir neverta skubėti, nes jūs kaip ir visos mamos tiesiog turite sunkumų.


Paros ritmas


Kai tik gimė, manasis iš karto stojo į dienos ir nakties ritmą ir nieko specialiai dėl to nedarėme. Matyt jis pajuto šeimoje esantį griežtą ritmą, gal pagelbėjo ir tai, kad nėštumo metu laikiausi rutinos. O gal tai tiesiog atsitiktinumas?


Dienos miegeliai


Dienos miegeliai nuo gimimo iki kokių 5-6 mėnesių buvo visiška nesąmonė. Pagal vidurkius, kūdikis miegojo labai mažai. Gal dėl dieglių, gal dar dėl ko. Kaip pirmakartė mama iš pradžių nesupratau rutinos svarbos ir gal net nelabai mokėjau vaiką migdyti, laukdavau, kada nuvargs, o tokie mažiukai tų nuovargio požymių būna ir neparodo. Nuo kokio 6 mėnesio įvažiavome į neblogą dienos miegelių grafiką ir pastebėjau, kad kūdikis nori miego panašiu laiku kasdien beveik minučių tikslumu. Įdomiausia tai, kad jis šiuo periodu ėmė miegoti daugiau nei būdamas mažesnis. Stengiaus derinti savo dienos planus ir jo poreikius. Sekėsi neblogai. O šiaip, beveik visada net ir miegelio metu jis buvo linkęs pabusti ir kartais panešiodavau, kad pratęstų miegą.


Nakties miegas


Nakties miegas nuo pat gimimo buvo labai prastas. Keldavomės 5-7 kartus per naktį. Ir niekas negerėjo ir niekas nepadėjo iki pat 10-11 mėnesio. Kur ten miegosi, kai dygsta dantys, kai dieną patirta tiek daug, kai ką tik išmokai vaikščioti. Ir tik dabar, artėjant pirmam gimtadieniui, kūdikis lyg ir pradeda geriau miegoti. Ir nieko specialiai nedarėme, tiesiog šiek tiek sumažinome maitinimų skaičių. Bet iš esmės tiesiog jaučiu, kad kažkas jame susitvarkė natūraliai. Ir jei tuo metu nesikala dantukas, jis miega gerai.


Miegojimas savo lovytėje


Iki pat 6 mėnesio miegojome kartu su kūdikiu vienoje lovoje. Kodėl? Nes keltis septynis kartus iš lovos atrodė beprotybė. Kai kūdikis buvo šalia, buvo lengviau viską apsidirbti. Kai perkėlėme miegoti į lovytę, jam tai nebuvo joks didelis pokytis. Gal kad dienos miegelius miegodavo lovytėje, o gal, kad jam visiškai dzin kur, svarbu, kad kas naktį panešiotų, duotų pienuko.


Kaip užmiega


Kol maitinau krūtimi (iki 5 mėn), vaikui būdavo lengviausia užmigti pavalgius. Jo apetitas buvo didelis, tad gal tai ir nulėmė dažnus pabudimus naktį. Vėliau buteliukas taip pat nuramindavo. Ir jo atsisakyti buvo labai sunku. Taip pat nuo kokio antro trečio mėnesio pradėjo padėti nešiojimas ant rankų. Ir vaiką tebenešiojame iki šiol, artėjant pirmam gimtadieniui. Kartais tai vienintelis ir efektyviausias būdas užmigti. Beje, jis gali miegoti ir ant močiutės rankų, nors ją mato retai. Nuo kokio 4 mėnesio bandžiau kūdikį mokinti užmigti savarankiškai. Palikti vaiką klykiantį lovoje man nesisekė, nes jis apskritai iš verksmo sunkiai pats pereina į ramybę. Tiesiog laukdavau, kada bus mieguostas ir ramiai gulėdavome kartu. Kelis kartus pavyko. Bet vėliau sekė net kelių mėnesių pertrauka, kol šį įgūdį vėl ėmė praktikuoti. Gal dėl to, kad įsiterpė dantų dygimas. Kol kas vis dar mokomės užmigti savarankiškai ir kartais visai nesiseka.


Nesu jokia ekspertė, tiesiog mama kaip ir jūs. Beje, pasidalinau labai ribota vieno vaiko migdymo patirtimi. Tikiuosi buvo naudinga.

 


 


Komentarai

Populiarūs

Kaip pasilengvinau motinystę

  Motinystės kelias nelengvas, todėl tikrai verta gerai pamąstyti, kaip jį pasilengvinti. Dalinuosi keliais savo asmeniniais triukais ir atradimais. Laisvė nėštumui. Motinystė prasideda jau čia, tiesa? Mano toks organizmas, kad nėštumas pareikalavo daug jėgų. Pirmą trimestrą negalėjau pilnavertiškai dirbti stovimo darbo, todėl jį mečiau. Tad viso nėštumo metu turėjau atostogas ir dirbau tik minimaliai prie kompiuterio namuose. Žinoma, tai didelė prabanga, bet pasukus galvą galima rasti būdą ją įgyvendinti. Poilsis vietoje darbų. Vaikas atima beveik visą tavo turėtą laiką, todėl tenka permąstyti prioritetus. Mano atveju dažnai kenčia maisto gaminimas ir namų švara. Man būtina dienos eigoje ramiai pažiūrėti serialą, net jei tai reikš apkalkėjusias vonios plyteles ir greitomis paruoštus pietus. Milijonas pampersų. Nors dažnas pampersų keitimas kažkam nuskambės kaip apsisunkinimas, man tai buvo didelis pasilengvinimas, nes nereikėjo rūpintis dėl iššu...

Vaikas su apetitu = laiminga mama?

  Dažniausiai vaikas be apetito laikomas problema. O vaikas su apetitu, na, juk tai tikra laimė mamai. Bet ar tikrai? Mano sūnus gimė šiek tiek didesnis nei vidurkis ir nuo pat gimimo turėjo gerą apetitą. Viena vertus, džiaugiuosi dėl to, bet kita vertus, man ši jo savybė kartais tampa tikru galvos skausmu. Skaičiau, jog vaikai, kuriems leidžiama patiems vadovauti valgymo procesui, greičiau įsisąmonina sotumo jausmą. Kadangi man sunkoka leisti vaikui terliotis ir vis dar daugiausia valgymo procesui vadovauju pati, galbūt tai turėjo šiek tiek įtakos šiokiai tokiai jo besotystei? Nuo pat gimimo vaiką maitinau mišriai (savo pienu ir mišinuku), nes ne iš karto pavyko užkurti varikliuką su žindymu, o ir apskritai vėliau nuolat nerimavau, kad pieno nepakanka arba žindymas vyksta netaisyklingai. Ir šiuo laikotarpiu man nuolat kildavo dilema: ar vaikas alkanas, o gal persivalgęs? Tokios mintys kildavo dar ir dėl to, jog kūdikis turėjo stiprius dieglius (bent taip spėj...

Vaikų auginimas, kai tau 35+ (pliusai ir minusai)

  Kiekvienas renkamės tinkamiausią laiką auginti vaikus. Vieni susilaukia vaikų iki 20, kiti ir po 40. Kiekvienam savo. Tikrai nemanau, kad yra tinkamiausias laikas. Taip susiklostė, kad pirmojo (tikiu, ir vienintelio) vaiko susilaukiau 35 metų. Įvardinsiu savo pastebėtus pliusus ir minusus. Pliusai: Turi storą odą ir beveik visiškai nereaguoji į kitų pastabas apie vaikų auginimą ar net kritiką. Tiesiog gyvenimas šiuo laiku jau būna išmokęs, kad geriausia galvoti savo galva. Dauguma pažįstamų jau užaugino vaikus, tad suskumba tau dovanoti naudingų naudotų vaikiškų daiktų. Tas pats galioja ir apie dalinimąsi patirtimi. Turi nemažai pažįstamų, kurie jau prikaupė net ir kelių vaikų auginimo patirties. Ji tikrai praverčia. Nejauti, kad augindamas vaiką kažką aukoji ar atsisakai. Tiesiog, kai tau 35 metai, esi jau daug ką išmėginęs ir greičiausiai atsisakęs kai kurių iliuzijų. Tau neskaudu, kad nenueisi į vakarėlį, nes į juos nebevaikštai, ...